← Tinklaraštis

Atminimo daina savais žodžiais: kaip rašyti savo prisiminimo balsu

DedicatieMuzicala ·

Suaugusi moteris šviesiais marškiniais laisto oranžines gėles terakotiniame vazone žaliu laistytuvu ramiame akmeniniame kiemelyje, rytą.

Atminimo dainą rašykite iš gyvo pasakotojo pozicijos: kalbėkite apie tai, ką prisimenate, arba kreipkitės į artimą žmogų kaip į „tu“. Taip galite išsaugoti artumą, nepriskirdami mirusiajam naujų žodžių, jausmų ar pažadų.

Pasirinkite, kas pasakoja

Tarkime, suaugusi Mara prisimena, kaip senelis Emilis mokė ją kantriai laistyti oranžines gėles. Ji gali pradėti tiesiogiai įvardydama savo prisiminimą: „Prisimenu, kaip prie vazono mokei mane neskubėti.“

Kitas tinkamas pasirinkimas – kreiptis į senelį, bet likti savo istorijos pasakotoja: „Seneli, tu man rodei, kaip lėtai pilti vandenį.“ Abu variantai kalba apie jos prisimenamą akimirką, o ne apie tai, ką Emilis esą sako dabar.

Tariamą žinutę paverskite savo prisiminimu

Jeigu juodraštyje atsirado sakinys „Aš tave stebiu ir noriu, kad būtum stipri“, sustokite: tai nauja žinutė mirusiojo vardu, kurios negalite patvirtinti kaip jo žodžių. Pakeiskite ją tuo, ką pati prisimenate ar darote: „Laistau oranžines gėles ir prisimenu tavo kantrybę.“

Šitaip išlieka ryšys su svarbiu žmogumi, bet dainos žodžiai aiškiai priklauso gyvajai pasakotojai. Jei sąmoningai kuriate išgalvotą dialogą, įvardykite jį kaip vaizduotės sceną; šiame pavyzdyje pasirenkamas asmeninis prisiminimas.

Laikykitės vienos atpažįstamos akimirkos

Marios istorijoje užtenka kelių konkrečių atramų: terakotinio vazono, oranžinių žiedų, žalio laistytuvo ir pamokos neskubėti. Jos padeda dainai išlikti asmeniškai atpažįstamai, neužpildant teksto įsivaizduojamomis mirusiojo mintimis.

Toliau pateiktame tekste pasakotoja kreipiasi į senelį, prisimena jo parodytą veiksmą ir apdainuoja, ką pati daro dabar. Nė viena eilutė nėra pateikiama kaip pažodžiui užrašyti ar išgirsti Emilio žodžiai.

Trumpas aprašas „Prisiminimo“ režimui

Pasirinkite „Prisiminimas“ ir atminties tipo sąraše – „Mylimas žmogus / kažkas, kuris mirė“. Tada užpildykite esamus laukus: „Kas pasakoja šį prisiminimą? (neprivaloma)“ – „Suaugusi anūkė Mara“; „Apie ką šis prisiminimas? *“ – „Senelis Emilis“; „Papasakokite mums savo prisiminimą *“ – „Dabar savo akmeniniame kiemelyje laistau oranžines gėles žaliu laistytuvu ir prisimenu, kaip senelis Emilis mokė mane kantriai laistyti, kai jau buvau suaugusi. Kalbėk mano, gyvos anūkės, prisiminimo balsu; nekurk naujų senelio žinučių, jausmų ar pažadų.“

Sąsajoje tai atitinka laukus „Kas pasakoja šį prisiminimą? (neprivaloma)“, „Apie ką šis prisiminimas? *“ ir „Papasakokite mums savo prisiminimą *“. Pasakotoją nurodykite atskirai nuo žmogaus, kurį prisimenate, o visą sukurtą tekstą peržiūrėkite prieš kuriant muziką.

Pasakotojo balsas nėra dainuojančio balso pasirinkimas

Nustatymas „Vokalo lytis (pasirinktinai)“ nusako dainavimo pasirinkimą, o ne tai, kas pasakoja istoriją; tai nėra mirusio žmogaus balso atkūrimas. Atskiras pasakojimo perspektyvos pasirinkiklis čia nenumatytas, todėl kalbėtoją aiškiai įrašykite į prisiminimo aprašą ir patikrinkite žodžius.

Išgalvotas pavyzdys

Išgalvotas pavyzdys: oranžinės gėlės kiemelyje

Išgalvota suaugusi Mara savo akmeniniame kiemelyje prižiūri terakotinį vazoną su oranžinėmis gėlėmis. Ji prisimena senelį Emilį, kuris jai jau suaugus išmokė kantriai laistyti augalus žaliu laistytuvu. Dabar Emilis yra miręs, o Mara pati pila vandenį į vazoną ir prisimena tą paprastą pamoką. Ji nori parašyti dainą savo balsu: apie tai, ką išmoko ir ką daro šiandien. Istorijoje nenurodoma mirties priežastis, data ar kokie nors Emilio žodžiai po mirties; dainos eilutės yra Maros sukurtas prisiminimas.

Kai jau buvau suaugusi, prie vazono sustojau. Seneli, žalią laistytuvą tu man ramiai padavei. Oranžinėms gėlėms reikėjo ne skubos, o kantrybės. Dabar jas laistau pati, ir tą pamoką vis menu. Akmenų kieme rytas švies, tavo kantrybę savy nešu.

Dažnai užduodami klausimai

Ar galiu į mirusį žmogų kreiptis „tu“?

Taip. Galite kalbėti apie savo prisiminimą ir kreiptis į žmogų tiesiogiai, pavyzdžiui, „Seneli, tu man rodei, kaip neskubėti.“ Tai nereiškia, kad kalbate jo vardu.

Kaip perrašyti sakinį, kuriame mirusysis man kažką sako?

Pakeiskite tariamą dabartinę žinutę tuo, ką pati prisimenate, jaučiate ar darote. Pavyzdžiui, „Noriu, kad būtum stipri“ galima keisti į „Laistau gėles ir prisimenu tavo kantrybę“.

Ar pasirinktas dainavimo balsas atkurs žmogaus balsą?

Ne. Dainavimo balso pasirinkimas nėra pasakotojo tapatybė ar mirusio žmogaus balso atkūrimas. Pasakotoją įvardykite žodžiais ir peržiūrėkite visą tekstą prieš kuriant muziką.